Mūsų adresas:
Verkių g. 5, LT-08218 Vilnius
Tel.: (8~5) 275 10 58
Faks.: (8~5) 272 84 53
info@kiaules.lt
Lietuviškai  English  Pусский  
Apie musStruktūraKontaktaiNuorodosSužinok, kaip mane auginaPilni straipsniaiApie kiaulienąSkelbimaiKainos
Informacija nariams
Kas vykstaNarystė asociacijojeLR TEISĖS AKTAIES TEISĖS AKTAIStatistikaSpaudaVeterinarija
Prisijungimas
Vartotojo vardas:

Slaptažodis:


Straipsniai
Apie kiaules, danus ir lietuvius
         


       Aprašydama kiaulininkystės įmonių plėtrą, Lietuvos spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės seniai pasigavo ir su pasimėgavimu eksploatuoja ,,danų invazijos “ į Lietuvą temą. Straipsnių antraštės tikrai parenkamos tokios, tarsi danai siektų užkariauti Lietuvą : ,,Pakruojį nugalabys kiaulės?“, ,,Virš Lietuvos – nauja ekologinė bomba su srutų užtaisu“, ,,Prasmirdusios danų investicijos“, ,,Pagrįžuvys – dar viena smirdinti danų investicija“, ,,Danų invazija į žemės ūkį“, ,,Kiaulių kompleksai pavojingi“, ,,Pakruojo rajono valdžia – danų rankose“ ir t.t.
          Tačiau nagrinėjama tema – kiaulininkystė. O apie ją net ūkininkams skirtieji laikraščiai parašo taip, tarsi kiaulę būtumėm tik vakar miške susiradę ir prisijaukinę. Deja yra taip, kad kiaulininkystę aprašantys žurnalistai nesupranta patys ką rašo, arba nesigilindami į rašinio pasekmes džiaugiasi pigiai ir greitai parašytu straipsniu, pataikaujančiu didesniai daugumai. Kiaulininkystės specialistai su nerimu stebi, kaip Lietuvos žmonės kiršinami ir siundomi prieš kiaulininkystės įmones. Įdomu, kurgi pasidėjo žurnalistų siekis išsiaiškinti problemas, būti objektyviems, arba bent jau išklausyti ir antrąją pusę – kiaulių augintojus. Visuomenės požiūris į kiaulininkystės šaką tampa labai siauras, neigiamas ir agresyvus. Tačiau kodėl Lietuvos veterinarijos akademijoje kiaulinikystės moko ? Kodėl niekas to nedraudžia, jei tai kenksminga ? Kodėl šių žinių vėliau negalima pritaikyti, nes tai neva kenkia visuomenei ? Kodėl formuojamas neigiamas visuomenės požiūris į tai, ką reikia suprasti ir įsigilinti ?
           Šiuo metu kiaulininkystės šaką tikrai siekiama ,,pažaboti“ – jei nesunaikinti, tai bent jau paversti gėdinga veikla. Kas gi tą daro ? Ogi saujelė įvairių asmenų, kurie, sprendžiant iš jų pasisakymų spaudoje, apie kiaulininkystę turi labai siaurą supratimą, radikalų požiūrį, nelinkę išklausyti ir skleidžia savo sugalvotus skaičius bei fantazijas, kurias dažnai net juokinga girdėti. Tačiau jie yra įsitikinę, kad vaduoja Lietuvą. Gaila, kad žurnalistai pamiršo, jog nereikia aklai rašyti kas ką pasakė, o informaciją reikia pasitikrinti – ar faktai tikri. Dabar gi perrašomi klaidingi ir vienašališki pasisakymai. Kam to reikia ? Manau, kad tai vyksta dėl to, kad žaliųjų judėjimui reikia priešų ir kovos. Reikia veiksmo, kur lengvai galima kitą apjuodinti, o pačiam likti geru. Tai pigios šlovės siekis. O kam tą daro spauda? Tikriausiai tam, kad reikia greitos sensacijos, kuri užpildytų puslapius laikraštyje. O kokia nauda iš to gyventojui, arba žemės savininkui, kuris gyvena ar turi žemės netoli kiaulininkystės komplekso? Ogi jokios – nes spaudoje perskaitęs tuos neteisingus pasisakymus, jis pasijaučia kvailio vietoje. Girdi – visi protingi, gyvena ne smarvėje, o jis jau tai tikrai ,,dūsta ir mirša“. O gal analogiškai atkreiptume dėmesį į miestuose gyvenančiuosius – juk palei gatves gyventi irgi mirtinai nuodinga – kasdienis triukšmas, kietosios dalelelės ore, nuolatos išmetamos automobilinės dujos – tai irgi kenksminga sveikatai, gali sukelti net vėžį – ir netgi daug didesniems kiekiams žmonių. Čia susiduriame su manipuliavimu žmonių nuomone – jei kas kartą žmogui bus bandoma įteigti, kad jis gyvena kenksmingomis sąlygomis, tai jis net ir susirgs nuo įsitikinimo. Tačiau protestai prieš kiaulininkystės įmones perlipo ir žmonių sveikatą ir taršą gamtai – pavyzdys – Girkalnio kiaulių kompleksas, kuris nutolęs nuo artimiausios gyvenvietės 3 kilometrus. Aplinkui pievos ir auga krūmynai, o šalia niekas negyvena. Tačiau 90 savininkų, kurių žemės lopinėliai įeina į šios įmonės sanitarinę apsaugos zoną piketuoja reikalaudami, kad įmonė nutrauktų veiklą, nes šie piliečiai praranda žemės vertę, norėtų steigti kaimo turizmo sodybas ir pan. Tai kur tuomet galima auginti kiaules? Ar Lietuvoje yra tokia vieta, kur nebūtų šalia žemės savininkų ? Ar žemės ūkio paskirties žemė – tai ne ta žemė, ant kurios gali veikti kiaulių ferma ? Mintis, kad neva toje vietoje galėtų būti kaimo turizmo sodyba irgi nuveda į fantazijų pasaulį – tai gal ir Vilnių patraukime į šoną ir Neries ir Vilnelės santakoje įkurkime kaimo turizmo sodybų ? Tačiau žmonės ir toliau kiršinami. Pasitelkiami argumentai iš fantastikos srities, tačiau pagrindinius būtų verta aprašyti, nes jie jau tapo iš lūpų į lūpas perduodamais mitais. Šiuos mitus būtina pakomentuoti:
Mitas apie bites ir medų.
Mėgiamas personažas pilant pamazgas ant kiaulininkystės įmonių yra nukentėjęs bitininkas. Bitininkas lietuviams asocijuojasi su taikiu, ekologišku žemdirbiu, kone šventų padarėlių ganytoju ir todėl idealiai tinka ,,būti žlugdomas“ . Paprastai surandamas netoli kiaulininkystės įmonės konkretus bitininkas, kuris graužiasi, kad nebegali auginti bitučių, nes kiaulių smarvė jas atbaido ir net žudo. Gautas medus trenkia mėšlu ir bitininkas žlunga.
Tačiau Iki šiol nėra atliktų tikslių tyrimų, dėl mėšlo kvapo įtakos bitėms ir medui. Tokie tyrimai, dėl trumpo bičių gyvenimo – 30 –40 dienų, būtų labai sudėtingi atlikti, tačiau skleisti gandus, kad kiaulių mėšlas kenkia – labai patogu, nes randamas ,,atpirkimo ožys“ kai nesiseka bitininkauti. Kalbama, kad bitės tampa piktos, bet bičių piktumas priklauso nuo veislės. Imama teigti, kad bitės nepriimamos į avilius, nes prasmirsta – tačiau tyrimų kol kas nėra atlikta. Skysto mėšlo išvežimas vyksta anksti pavasarį – kai dauguma augalų dar nežydi, bei vėlai rudenį, kai augalai būna nužydėję. O teigti, kad bičių medus prasmirstų – tai teoriškai būtų galima nebent tik tuo atveju, jei medų laikytume pastatę šalia mėšlidės.
Mitas apie dūstančius darbuotojus. Kiaulininkystės įmonėse, kaip ir visose kitose įmonėse yra laikomasi darbo saugos reikalavimų. Neneigiame, kad kiaulių tvarte mėšlo kvapo nėra. Tačiau kvapas nėra nuodingas, nes jame esančių amoniako, metano ir sieros vandenilio dujų koncentracijos neviršija sveikatai pavojingų. Jei gyvulių tankis yra normalus, ventiliatoriai ir oro padavimas veikia, tai ir gyvūnams ir žmonėms būti tvarte nėra kenksminga. Kiekvieno gyvūno ekskrementai dvokia, taip pat ir žmogaus, tačiau ar girdėjote, kad kas būtų uždusęs tualete ?.
Mitas apie prarastą gyventojų sveikatą
Na jei kiaulių femoje žmonės išdirba po 30 -40 metų ir niekas nenutinka, tai pasakojimai, apie prarastą sveikatą gyvenant už 1-3 kilometrų nuo kiaulių fermos yra prasimanymas. Vėlgi, jokių tyrimų niekas nėra atlikęs, o gąsdinamas žmogus patiki tuo, ką jam pakiša. Ypatingai miesto ir ligoti žmonės jautriai reaguoja į kiekvieną, net ir fantastinę idėją apie jų ligos priežastį.
Mitas apie srutomis paskandintus vandens telkinius
Problema tiek išpūsta, kad dažnam atrodo, kad kiaulės pavojingesnės nei radiacija. Tačiau kiaulių fermų vadovai ir darbuotojai nėra monstrai, siekiantys sugriauti gamtą – kaip tik priešingai – įmonės stato mėšlides, tvarko srutų kaupimo rezervuarus, skysto mėšlo išlaistymo laukuose nuolatos vykdomas monitoringas, tam kad neviršytų leistinų tręšimo normų. Be abejonės, vykdant darbus, kartais pasitaiko avarijų, kurių visi stengiasi išvengti. Tačiau nėra tokios veiklos, kur neatsitiktų kas nors neprognozuoto. Vėl gi - net tose vietovėse, kur buvo išsiliejusios srutos, gamta tuojau pat susitvarko ir tos žalos, kurią skaičiuoja tarnybos ir trimituoja masinės informavimo priemonės, nelieka.
Mitas apie hormonus ir steroidus
Čia labai visų mėgstamas mitas. Dažnai kiaulių augintojai gauna pylos už tai, kad jų kiaulės auga ,,per greitai“. Tarsi turėtų būti kažkokia auginimo trukmės riba. Tačiau kaip tik pagrindinis tikslas yra siekis užauginti kiaules kuo greičiau, nes vartotojas nori pigios mėsos, o augintojas didesnio pelno. Todėl veislinėse fermose kiaulės selekcionuojamos pagal augimo spartą, o sparčiausiai augančios paliekamos veislei. Sukryžminus kelių skirtingų veislių kiaules gaunamas palikuonis vadinamas hibridu. Tokie hibridai auga sparčiai – nes labai gerai įsisavina pašarus – iš 2,4 kg pašaro gaunamas 1 kg priesvorio. Kiaulės iki 100 kg užauga per 135- 140 dienų. Visame pasaulyje tai yra laikoma normaliu rezultatu, tik Lietuvoje kažkodėl, visi tiki, kad kiaulę būtina auginti 8 mėnesius. Sukurtos kiaulių veisimo sistemos nuolatos renka duomenis apie augimo spartą ir geriausius gyvulius, todėl kiaules užauginame vis greičiau. Be abejonės pašarų sudėtis irgi turi reikšmės kiaulių augimo spartai – grubiai iliustruojant, galima sakyti, kad žole šeriant kiaulę ji gyvens ir augs, tačiau ilgai, nes jos kūno ,,statybai“ trūks baltymų, mineralinių medžiagų ir pan. Šeriant subalansuotu pašaru pagrindiniai komponentai yra grūdai, sojos išspaudos ir vitamininų bei mineralų priedas. Šnekos apie hormonus ir steroidus yra laužtos iš piršto – dabartinė Nacionalinė veterinarijos laboratorija nuolatos tiria pašarų, mėsos mėginius. Todėl kiaulių augintojai nerizikuos savo reputacija ir verslu.
Mitas apie pavojingus komponentus srutose
Mokslas, neva yra nustatęs, kad srutose yra 400 pavojingų komponentų: sunkiųjų metalų, antibiotikų, hormonų, pesticidų, bei dešimtis įvairių, ligas sukeliančių mikrobų ir virusų.
Pirmiausiai apie sąvokas: srutos, tai skystis, kuris lieka paviršiuje, tirštai mėšlo frakcijai nusėdus. Skystas mėšlas – tai visas mėšlas ir nuoplovos.
Na – analogiškai galima pasakyti, kad tabako dūmuose aptinkama 4000 įvairių medžiagų. Tačiau ar kenkia medžiagų įvairovė? Anaiptol. Pavojinga yra medžiagų koncentracija. O pagal sudėtį, skystame mėšle daugiausiai yra vandens, azoto, fosforo ir kalio junginių, kurie yra trąša augalams, o ne nuodas. Aišku, priklauso nuo to, kaip naudosi. Visų kitų junginių ir medžiagų gali būti aptinkama, tačiau kiekiai neviršija pavojingų ribų, net nepriartėja prie jų. Kitaip kiaulininkystės įmonių darbuotojai turėtų dirbti su skafandrais, o žemė, po srutų ar skysto mėšlo įterpimo, turėtų ilgus metus būti nederlinga, nualinta. Tačiau organinėmis trąšomis tręšiama žemė kaip tik yra derlingesnė ir turi daugiau humuso, nei kad mineralinėmis trąšomis tręšiama dirva. Laikantis normų, dirvai toks tręšimas tik į naudą, o ūkininkams – pakankamai pigi trąša. Kodėl vokiečių spaudoje ūkinikams pateikiami skaičiavimai kiek galima sutaupyti pinigų, tręšdami dirvą skystu mėšlu, o mūsų spaudoje randame tik revoliucingus pasisakymus ? Susidaro įspūdis, kad mineralinės trąšos, būdamos bekvapės – tikras kaimo išgelbėjimas nuo kvapo. Tačiau ar kas nors kontroliuoja kiek augalininkystės ūkiai supila laukuose mineralinių trąšų?
Mitas apie tai, kaip danai išstums vietinius kiaulių augintojus
Jis susijęs su baime, kad mus okupuos svetima tauta. Tačiau pasidairykime į kitus verslo sektorius, ne žemės ūkio: visur rasime užsienio investicijas, net pačiuose stambiausiuose energetikos, pramonės, bankininkystės, draudimo sektoriuose. Tai kodėl investicijos į žemės ūkį yra kitokios ? Kodėl jos sukelia tiek aistrų ? Ar stodami į Europos Sąjungą mes tikėjomės, kad Europa skirs mums paramą, priims dirbti, tačiau neinvestuos mūsų krašte ? Vokiečiai ir lenkai pripratę, kad jų valstybėje danai, olandai perka ūkius ir juos valdo. Niekas nekelia jokio triukšmo, nes tokią pačią galimybę turi ir vokiečiai. Visi pasakytų – o mes neturime ką investuoti Danijoje. Taip, tačiau kito būdo užsidirbti nėra, jei neturi kapitalo, tai gali arba skolintis arba daug metų taupyti, kad jį sukauptumei.

Kokia tokio puolimo reikšmė kiaulininkystės šakai? Ogi trukdoma vystytis šiai šakai. Šiuo metu, kai Lietuvoje praktiškai neįmanoma pradėti kažkokį verslą, kai krizė jau kerpa atlyginimus ir spiria iš darbo, žmonės sako: gulsim kryžiumi, bet kiaulių fermos nebus. Kodėl ?
Tam, kad būtų supratimas apie kiaulininkystės šaką, reikia ištrinti iš savo pasąmonės dailų vaizdelį su močiute grūdančia bulves kiaulių jovalui.
Lietuvoje kiaules auginančiuosius galima suskirstyti į dvi dideles grupes:
- auginantys kiaules savo reikmėms – tai kaimo žmonės, kurie augina 1-20 kiaulių savo reikmėms, giminėms, parduoti turguje;
- ūkininkai ir kiaulininkystės įmonės, kurie augina kiaules pardavimui skerdykloms, arba skedžia kiaules patys ir realizuoja mėsą, jos gaminius.
Pirmoji augintojų grupė laiko apie 30 procentų visų kiaulių, o antroji apie 70 proc. Tiksliai šiuo metu pasakyti kiek laikoma kiaulių, negali net statistikos departamentas – nėra metodikos šiam skaičiui tiksliai nustatyti. Tačiau proporcijos yra tokios.
Šiuo metu tuos ūkius, kurie augina kiaules savo reikmėms kažin ar galima vadinti kiaulininkystės ūkiais. Tai tiesiog kaimo gyventojai, laikantys įvairius gyvulius ir užsiimantys augalininkyste. Tokie augintojai ekonomiškai nepajėgūs pigiai užauginti kiaulių, jie nedomina didesnių skerdyklų. Tačiau būtent šie kiaulių augintojai spaudoje pateikiami kaip ,,tie gerieji“ - auginantys kiaules taip, kaip paveikslėlyje apie baudžiavos laikų kaimą. Toks stereotipas susiformavęs daugelio išeivių iš kaimo pasąmonėje. Deja, tai yra praeitis.

Antrosios grupės ūkius Lietuvoje galima nesunkiai suskačiuoti – jie privalomai registruojami VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenų bazėje. Tokių ūkių yra Lietuvoje yra apie 200. Iš jų apie 150 kiaules augina skersti ir parduoti turguje, o tik apie 50 – specializuotos kiaulių auginimo įmonės, galinčios realizuoti nuo 1 iki 60 tūkst. kiaulių per metus.
Kodėl kaime nebeaugina kiaulių – kodėl toks sumažėjimas? Priežastys įvairios,tačiau pagrindinės yra šios: kiaules auginti reikia mokėti; auginti mažai – neekonomiška ; veterinarijos, gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos reikalavimai aukšti, todėl ir investicijos į kiaulių auginimą didelės.
Iš esmės kiaulių auginimas – tai grūdų ir sojos pavertimas mėsa. Taigi jei grūdai brangūs, kam juos pavertinėti mėsa, o jei pigūs, tai tuomet jau vertėtų pagalvoti. Tačiau 2007 – 2008 m. pradžioje pašarinių grūdų kaina siekė 700Lt/t. (dabar kaina apie 300 Lt/t) Todėl smulkiausieji kiaulių augintojai nebeįpirko grūdų ir atsisakė auginti kiaules. Net stambioms specializuotoms kiaulininkystės įmonėms buvo sunkus metas. Tačiau tik jos ir sugebėjo išlikti, o dabar sėkmingai dirba. Taigi, jei Lietuvoje būtume turėję tik smulkius augintojus – kiaulininkystės būtų nelikę.
Prie ko čia danai? Ogi tie, kas nusprendė, kad kiaulininkyste verstis yra sunku - ieško kam parduoti fermas. Fermos yra legalios, verslas legalus, todėl fermas parduoda. Danai turi geros patirties auginti kiaules ir jas realizuoti. Taip yra – vokiečiai garsūs savo technika, prancūzai vynais, o danai kiaulių auginimu. Todėl fermas nupirko danai. Ir ėmėsi kiaulių auginimo. O kas dar galėjo būti įkurta kiaulių fermos vietoje? Gal kaimo turizmo sodyba ?
Šiuo metu kiaulių augintojai yra vieningi, nepriklausomai nuo kapitalo kilmės. Lietuvos kiaulių augintojų asociacija skiria savo laiką ir jėgas tam, kad kiaulių auginimas Lietuvoje būtų pelningas, kad nekenktų aplinkai ir žmonėms. Pasaulyje yra išrasta būdų, kaip sumažinti kiaulių fermų kvapus, tačiau šie būdai kol kas yra labai brangūs. Studijų, kurios būtų nukreiptos ieškoti medžiagų - kvapų surišėjų niekas Lietuvoje nevykdo, nors pavienių entuziastų atsiranda. Todėl vietoje to, kad pilti tas pačias ,,srutas“ ant kiaulių augintojų galvos, kviečiame diskutuoti kaip plėtoti šią žemės ūkio šaką, kaip diegti naujausias technologijas, kurios būtų naudingos ir augintojams ir gyventojams.
Dabar būtų ypatingai palankios aplinkybės plėtoti kiaulinikystės šaką: Rusijoje didžiulė šviežios mėsos paklausa, o Lietuva yra palankioje geografinėje vietoje auginti kiaules eksportui. Kaimo rėmimo programoje yra galimybė dalį iš 7 mlrd. Lt ES paramos skirti kiaulininkysės įmonių plėtrai, naujų fermų statybai. Pagal visus rodiklius mes labai atsiliekame nuo Danijos, Olandijos, Vokietijos. Kodėl fantazuojame apie aukštąsias technologijas – nano, bio, lazerių ir net kosmines, tačiau negalime užauginti bent 3 mln. kiaulių? Juk kaime nebėra ką dirbti, grūdai pigūs, dirvonuojančių laukų apstu, o darbo rankų užtektų. Viskas ko trūksta, tai apribojimų ir suvaržymų supaprastinimas ir nusiteikimas dirbti.
 
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius
Algis Baravykas
2009-04-28
Grįžti grįžti
Sužinok, kaip mane augina!



Norsvin

Alginsta

Litgenas

Biofabrikas